Matt Koehl: Revoliucinė nacionalsocializmo esmė

JAV nacionalsocialistas Matt Koehl

Tikroji nacionalsocializmo, kaip revoliucinės idėjos ir esminės svarbos istorinio fenomeno reikšmė daţnai būna nepastebima arba užmirštama jo pasekėjų. Kartais jo požiūris ir tikslai supainiojami su reakcine dešine, o kitais atvejais supainiojami su marksistine kaire.
Tokiems klaidingiems nesusipratimams pašalinti naudinga ne tik peržiūrėtų nacionalsocializmo rolę istorinių aplinkybių kontekste, o ir iš naujo įvertinti unikalias jį grindžiančias vertybes. Tik aiškiau supratęs ir pripažinęs šios rolės ir vertybių reikšmę individualus pasekėjas galės pasiekti tokį pasišventimo lygį, koks yra būtinas nacionalsocialistiniam judėjimui įvykdyti savo istorinę misiją.

                                                                 NUOSMUKIS

Kai Osvaldas Špengleris rašė apie „Vakarų nuosmūkį“, jis aiškino stulbinantį istorinį procesą, šiandien pasiekusį savo galutines stadijas. Ir net šiuo vėlyvu metu yra labai nedaugelis pakankamai morališkai ir intelektualiai tvirtų, galinčių suvokti šio nuosmūkio apimtį. Tai, su kuo susiduriame mes, yra ne šiaip dekadentiška ir korumpuota tapusi politinė struktūra. Kiekvienas mums žinomas šiandienos civilizacijos aspektas – visa kultūrinė sistema – degeneravo. Degradacija užkrėtusi visas visuomenės institucijas: socialines, ekonomines, religines ir kultūrines bei politines.
Nuo Romos nuosmukio laikų pasaulis nematė panašaus reiškinio. Čia mes randame biznierių, kurio dievas yra Pelnas; politiką, kuris užsiiminėja prostitucija parlamentiniuose viešnamiuose; dvasininką, kuris reikalauja garbinti žydus, tuo pačiu kalbėdamas apie rasės blogybes; mokytoją, kuris propaguoja feminizmą ir homoseksualizmą kaip alternatyvų gyvenimo būdą; karininką, kuriam labiau rūpi jo pensija nei jo, kaip kareivio garbė – ir eilinį pilietį, kuris, džiaugdamasis alumi ir televizija, visa tai priima be menkiausio protesto. Visi šie dalykai yra simptomai ligos, vėžio, dabartinę civilizaciją mirčiai pasmerkusios mirtinos ligos.
Ligos stovis yra mirtinas. Pagal kultūrų pažangą lemiantį didįjį ciklinį dėsnį, Vakarų kultūrai, kaip organiškai visumai, yra galas. Neįmanomas joks pasveikimas. Nėra vilties ją išgelbėti – nei derėtų tai bandyti. Tai, kas tapo dekadantiška, neturėtų būti dirbtinai išsaugojama; tai turėtų būti pašalinta.
Šiuolaikinė Vakarų civilizacija sudaro groteskišką tikros kultūros parodiją. Ji reprezentuoja Seną Tvarką, kurios vertybės netikros, svetimos, nenatūralios, prieš gyvybę ir prieš rasę. Tai, ką mes matome dabar, yra galutinė organinio degradavimo fazė, kuri eis savo keliu ir pasieks kulminaciją mirtimi ir chaosu. Šio proceso sustabdyti negali niekas.
Kaip dera elgtis susidūrus su tokia tamsia perspektyva? Kaip dera priimti artėjančią mirtį civilizacijos, kurios dalimi buvai? Kaip susidoroti su tokios patirties trauma? Ar suktis link pasileidimo ir hedonizmo ar savidestrukcinio nihilizmo? Ar pamesti savo racionalumą ir priimti bet kokio šamano ar religinio kulto pažadus apie kitą pasaulį? Ar tiesiog visai ignoruoti tikrovę ir nostalgiškai reikalauti, kad būtų atkurta tai, kas nesugrįžtamai prarasta?
Tačiau mes turime užduoti svarbesnį klausimą: ar tam tikros kultūros mirtis reiškia visko pabaigą? Ar tai reiškia, kad nebėra prasmės egzistuoti?
Nacionalsocialistams tegali būti vienas kelias: aiškiu tikrovės supratimu grįstas veiksmas – narsus, ryžtingas veiksmas iš naujo sukurti tvarką iš chaoso.
Ir čia pirma svarbi konsideracija yra ta, kad nacionalsocialistinė pasaulėžiūra niekada kultūros nematė kaip determinatyvo. Vietoj to ji pripažįsta rasės pirmenybę ir rasiniame principe supranta potencialą visai aukštesniajai kultūrai. Žinoma, tiesioginė šitokio požiūrio išvada yra ta, kad civilizacijos mirtis nėra tas pats kaip rasės mirtis.
Savo knygoje Adolfas Hitleris rašė:
„Kiekvienas pralaimėjimas gali tapti sekančios pergalės tėvu, kiekvienas pralaimėtas karas – vėlesnio atgimimo priežastimi, kiekvienas vargas – žmogiškosios energijos apvaisinimu – ir naujo dvasinio atgimimo jėgos gali ateiti iš kiekvienos priespaudos tol, kol kraujas lieka grynas.“1
Tai, kas galioja menkesnėm tragedijom, šiuo atveju turi didžiausią reikšmę. Čia esminę svarbą įgija rasinio branduolio išsaugojimas. Kas išgyvens artėjantį krachą? Kas iškils vietoje Vakarų kultūros? Tai yra nelengvai keliami esminiai klausimai.
Mūsų rasės pasitraukimas iš bendro Vakarų civilizacijos dekadanso yra pilnas pavojų. Nes daugiau kaip tūkstantmetį ariškojo žmogaus likimas buvo neatskiriamai surištas su Vakarų istorija. Ar jis pajėgs išgyventi kultūrinį pasitraukimą, yra problematiška. Tačiau šito imtis yra būtina, nes kito kelio nėra. Jei mūsų rasė – ar bent pakankama jos dalis – nepajėgs sąmoningomis pastangomis atsiriboti nuo degraduojančios kultūrinės masės, ji bus beviltiškai užteršta. Nes ariško žmogaus vardo verta ateitis tegali rastis kovingai iš Senosios Tvarkos griuvėsių kylančios Naujos Tvarkos, turinčios savo aiškias vertybes ir idėjas, kūrime.
Esminga yra ne tai, ar dekadentiška civilizacija išgyvens, o ar išgyvens kultūrą kurianti rasė. Nes pavojuje yra ne kultūros ar civilizacijos, kaip tokios, gyvenimas, o aukščiausiai kultūrai potencialą turinčios rasės amžinas gyvenimas. Tai yra tikroji mūsų laikų problema.
Tol, kol išliks ariškas žmogus, tol savyje jis neš prometėjišką kibirkštį, kurią kataklizmiška tragedija tegalės įžiebti į naują kūrybinės išraiškos liepsną. Ir taip pat kaip Vakarų kultūra laisvai savo istorinei sudėčiai pritaikė Antikos laikotarpio elementus, taip bus ir su postvakarietiška Naujosios Tvarkos kultūra, jai kaip nemirtingą paveldą priėmus tai, kas Vakaruose liko vertinga ir nesuteršta.

 Bus daugiau...

Michael Kühnen:10 politinio kovotojo įsakymų

Šis pakankamai neilgas tekstas yra skyrius iš vokiečių nacionalsocialisto Michaelio Kiuneno veikalo „Politisches Soldatentum“. Šiame veikale Kiunenas aptarė svarbius savo laikmečio judėjimo klausimus – nors tekstas kai kuriose vietose akivaizdžiai rodo tuometinę vokišką perspektyvą, bendrai aptarti principai gali būti laikomi universaliais bet kokiam tikrai tautiniam revoliuciniam judėjimui. 

1945 metais nacionalsocialistinei Vokietijai pralaimėjus Antrąjį pasaulinį karą buvo uždrausta Nacionalsocialistų Vokiečių Darbininkų Partija (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei – NSDAP) ir vokiečių nacionalsocialistinis judėjimas neteko iki tol buvusios organizacinės formos. Be jokios abejonės, NSDAP buvo didi organizacija ir tikras nacionalsocialistinę idėją išreiškiantis judėjimas, daugeliu atžvilgių rodęs pavyzdį ne tik vokiečių tautai, bet ir kitoms europiečių tautoms. „Vokietijoje prieš mus kovoja daugelis, dažni susižavi „ginkluotais sukilimais" ir „planuojamomis žmogžudystėmis“ ir t.t. Tačiau tik nedaugelis žino, kad nacionalsocializmas yra daug pavojingesnis esamai pasaulio tvarkai nei ginkluotas sukilimas. Jis yra naujos eros visai Europai, pačiai baltajai rasei, šauklys." – taikliai rašė Alfredas Rozenbergas. Tačiau buvo padaryta ir neabejotinų klaidų, kurių viena iš ryškiausių buvo oportunistinių elementų į NSDAP priiminėjimas po 1933 sausio 30: tai iliustruoja faktas, jog 1945 nacionalsocialistinei Vokietijai pralaimėjus karą prieš sąjungininkus NSDAP turėjo netgi 8500000 narių: argi nėra akivaizdu, kad tikri, idėjiniai nacionalsocialistai šiame kontingente sudarė mažumą? Be jokios abejonės – ir šias klaidas galima atsekti iki pat koncesijų su buržuazinėmis jėgomis darymo „Rudosios revoliucijos“ pradžioje 1933 metais. Pokario nacionalsocialistai turi išmokti istorijos pamokas ir, suprasdami esamos padėties realijas, pasirengti revoliucinei kovai už nacionalsocialistinės valstybės sukūrimą.

Naujos pokario vokiečių nacionalsocialistų kartos atstovas Michaelis Kiunenas šiame rašte pateikia savo įžvalgas į „politinio kareivio“ – nacionalsocialisto revoliucionieriaus gyvenimo būdo normas, taip pat atsižvelgdamas ir į istorines vokiečių nacionalsocialistų klaidas, tarp kurių jis laikė ir 1934 susidorojimą su Ernstu Rėmu bei kitais SA vadovais, siekusiais SA padaryti pagrindine naujos Vokietijos kariuomenės kūrimo jėga. Kiunenas pateikia kritišką požiūrį ir į NSDAP bendradarbiavimą su buržuazinės orientacijos nacionalistinėmis jėgomis, šio rašto paskutinėje dalyje užsimindamas apie vadinamąjį Harcburgo Frontą bei „Potsdamo dieną“. Matome, kad koncesijos su elementais kaip „prūsų“ karininkija bei „pramoninkais“ kaip Krupas turėjo gana neigiamų pasėkmių Trečiajam Reichui, net nekalbant apie tai, jog NSDAP 25 punktų programa nebuvo galutinai įgyvendinta.

Vietoje to, kad aklai kopijuotų visą Trečiojo Reicho būtį, Kiunenas suprato esmines nacionalsocializmo tiesas ir taip pat pasimokė iš istorinės Judėjimo patirties bei klaidų. Aštuntajame dešimtmetyje pradėjęs rimtą politinę veiklą Michaelis Kiunenas priėmė atvirą, radikalią nacionalsocialistinę politinę liniją, iš pagrindų kurdamas naują revoliucinį vokiečių nacionalsocialistų judėjimą, iškėlęs tikslą legalizuoti NSDAP ir pradėti atvirą politinę kovą už kiekvieno sąmoningo vokiečių patrioto svajonę – už Ketvirtojo Reicho sukūrimą.

Kartu su daugeliu kitų Kiuneno intelektualinių indėlių į nacionalsocialistinę litaratūrą, „Politinė kareivija“ rodo jo gilią įžvalgą į judėjimo pagrindus ir esmę. Nacionalsocializmas – tai Gamtos dėsnių pasaulėžiūra, tačiau vis dėlto ne kiekvienas žmogus yra pašauktas būti šios didžios idėjos kovotoju ir skelbėju – tai priklauso nuo paties žmogaus prigimtinių moralinių bei dvasinių savybių, nuo asmenybės.

Naujai visuomenei, Naujai Tvarkai sukurti yra reikalingas naujas žmogus, o šį žmogų Kiunenas suprato kaip šiame rašte aptariamą „politinį kovotoją“: drąsų, atsidavusį, garbingą, išmintingą ir teisingą. „Nacionalsocialistų Darbininkų Partijos politinis kovotojas yra revoliucionierius profesionalas", - rašo Michaelis Kiunenas. Tai galioja toli gražu ne tik vokiečių nacionalsocialistams, bet ir kovotojams už savą tautą ir jos gerovę apskritai – šį raštą nutarėme parengti Lietuvių kalba su tikslu savo bendražygius supažindinti su garsaus vokiečio nacionalsocialisto Michaelio Kiuneno įžvalgomis į politinio kovotojo gyvenimo būdo principus.

Po Trečiojo Reicho karinio pralaimėjimo aktyviausieji vokiečių nacionalsocialistai, galėję užsiimti aktyvia politine veikla, kartu su tokiais vyrais kaip Otas Ernstas Rėmeris susitelkė į „Socialistinę Reicho Partiją“, mėginusią tęsti originaliosios NSDAP veiklą pokario laikotarpiu. Tačiau šiai partijai laimėjus savivaldybių rinkimus ir visoje Vokietijoje gavus daugiau nei vieną miesto mero postą, ji buvo uždrausta marionetinio antivokiško režimo. Paskui vokiečių nacionalsocialistai, galima sakyti, „infiltravo“ taip vadinamas „nuosaikesnes“ nacionalistines partijas, antai „Vokiečių Reicho Partiją“ („Deutsche Reichspartei“), o vėliau ir septintajame dešimtmetyje susikūrusią NPD („Nationaldemokratische Partei Deutschlands“) – Vokietijos Nacionaldemokratų Partiją. Michaelis Kiunenas, vietoje to, kad imtųsi politinės veiklos NPD rėmuose, tai laikydamas konformizmu sistemos atžvilgiu, priėmė radikalią revoliucinę politinę liniją, kurdamas „Aktionsfront Nationaler Sozialisten/Nationale Aktyvisten" (Nacionalinių Socialistų/Nacionalinių Aktyvistų Veiksmo Frontą). Ši organizacija buvo įkurta 1977 metais ir jos pagrindinį aktyvistų branduolį Kiunenas ir laikė „naujuoju SA“. Jo, kaip ir kitų bekompromisinių vokiečių nacionalsocialistų, vizija – NSDAP atkūrimas. Galima pažymėti, kad jo veikloje kartu glaudžiai bendradarbiavo ir Amerikoje atkurta NSDAP užsienio organizacija (NSDAP/AO), vadovaujama Amerikos vokiečio nacionalsocialisto Gerhardo Lauko: NSDAP/AO gabendavo spaudinius, knygas bei įvairią propagandinę medžiagą, atspausdintą NSDAP/AO būstinėje JAV Nebraskos valstijoje.

„10 politinio kovotojo įsakymų“ aprašo kaip save turi vesti tikras nacionalsocialistinės idėjos skelbėjas, idėjinis kovotojas. Todėl tai be jokios abejonės bus naudinga mokomoji medžiaga ir Lietuvių nacionalistams, ypač turint omenyje, kad mūsų tarpe trūksta sistemingos veiklos bei profesionalumo. Politinis kovotojas – tai daugiau nei paprastas tautietis ar partijos narys. Politinis kovotojas – tai nacionalsocialistinio judėjimo priešakinio būrio narys, be kurio jokia tikra politinė kova už nacionalsocialistinę valstybę yra paprasčiausiai neįmanoma. Nesutvarkę savo pačių vidinio gyvenimo pagal mūsų norimą visuomenės, tautos gyvenimo viziją mes negalėsime sukurti šios naujos santvarkos ir įveikti sistemos, nes, kaip rašė Dr. Josefas Gėbelsas – „Revoliucijos yra dvasiniai aktai. Pirma jos pasirodo žmonėse, o tik po to – politikoje ir ekonomikoje.“

 

SA dvasia: 10 politinio kovotojo įsakymų

Tradicijos perėmimas ir jos reikšminio bei organizacinio pritaikymo supratimas yra svarbu. Tačiau tai neturėtų likti bespalviu proto žaidimu ar popierine svajone: istorijai užkariauti reikia vidinio nusistatymo, nes be jo niekas neišliks.

Kaip buvo pažymėta pratarmėje, nacionalsocializmui kareiviškumas – tai ne tik svarbi tautinės bendruomenės natūraliosios struktūros ir kovingos nacionalsocialistinės organizacijos dalis; kareiviškumas yra etinis principas, požiūris į gyvenimą, duodantis labai konkrečius reikalavimus kovotojui, kad jis galėtų padaryti ko partija ir tikisi iš SA!

Šie teiginiai buvo išdėstyti 1977 vasarą kaip „10 politinio kovotojo įsakymų“ ir nuo tol yra taikomi mūsų bendruomenėje. Tai nėra išrastos dogmatinės taisyklės – jie kyla iš „Kampfzeit" („kovos laikotarpio"), taip pat ir pokario ir SA kovotojų , „ilgosios nakties“ bei nacionalinių jaunimo judėjimų patirties ir gyvenimiško jausmo.

Nuo tada praėjo beveik aštuoneri metai – ilgi sunkios kovos metai – nuosmukiai, asketizmas ir aukos, persekiojimai, draudimai ir represijos, bet taip pat ir proveržis į vieningą ir veiklų visą šalį apimantį judėjimą. „Dešimt įsakymų“ nuo tada pritraukė vis daugiau ir daugiau rudųjų kovotojų – niekas nuo jų nebuvo nei atimta, nei pridėta – ir jie liks.

Jokios abstraktaus tikėjimo teoremos, ne kokie nors moralumo įsakymai, ne kokie nepasiekiami reikalavimai; jie įrodė savo vertę tiesioginėje kovotojo patirtyje, jie gimė iš jo įžvalgos į kovos veiksmus ir tikro gyvenimo, tad jie yra mūsų politinių kovotojų gyvenimo pagrindas.

TIKĖK!

PAKLUSK!

KOVOK!

BŪK IŠTIKIMAS!

BŪK DRAUGIŠKAS!

TOBULĖK!

SAUGOK PASLAPTIS!

BŪK NARSUS!

BŪK IŠDIDUS!

BŪK NEGAILESTINGAS!

Šie dešimt įsakymų turi glaudų tarpusavio ryšį: jie sutinka ir papildo vienas kitą. Pirmieji trys įsakymai „Tikėk! Paklusk! Kovok!" yra pagrindiniai reikalavimai ir iš jų išvedami kiti.

Jie jau buvo taip pat suformuluoti istoriniams SA rudmarškiniams! Tačiau apskritai šie dešimt įsakymų iškilo iš naujosios nacionalsocialistų kartos kovos ir šioje kovoje pasiteisino – jie nėra bespalvė praeities imitacija, o dabartinio gyvenimo tikrovė.

Naujasis SA gyvuoja jau aštuonerius metus ir „10 įsakymų“ yra naujųjų rudmarškinių gyvenimą formuojantis jo pagrindinis įstatymas.

Dabar jau formuojasi ir pačio naujojo SA tradicija, kuri niekada negali būti praeities imitacija, netgi jei ji siekia praeities kontrolės būdų ir savo esminiais išliekančiais aspektais tęsia praeities kovą. Tad aš tikiuosi, kad šie „DEŠIMT POLITINIO KOVOTOJO ĮSAKYMŲ“ patrauks susidomėjusį naujų nacionalsocialistų kartų žvilgsnį. KAIP NAUJAS SA TRADICIJOS ASPEKTAS – kaip vidinis įnašas niekada nesibaigiančiai kovai už mūsų nacijos ateitį ir tobulėjimą, kol, tikėkimės, vieną dieną mūsų žingsniai įveikti nacionalsocializmo uždraudimą taps mūsų išoriniu įnašu į šlovingą rudmarškinių kariaunos istoriją!

TIKĖK! Tikėjimas yra mūsų gyvenimo pagrindas.

Ar tikėjimo galima reikalauti? Ar nėra taip, kad sugebėjimas tikėti pasiekiamas ne žmogaus valia, o kad tikėjimas įgyjamas ir panaudojamas nepriklausomai nuo žmogaus valios?

Iš tiesų mes turime ne tik „tikėti“ nacionalsocialistine idėja – tai nei religija, nei ideologija, tai nemoko nieko naujo, tik to, kuo reikia pasąmoningai tikėti.

Nacionalsocializmas tiesiog yra žmogaus prigimties savo aplinkoje ir pasiryžimo pripažinimas ir idealistinis sprendimas veikti gamtą atitinkančios Tvarkos sukūrimui vietoje patogumo ir materialinio gerbūvio savo paties menkame gyvenime.

Kautis už tokią Naują Tvarką nacionalsocialistai organizuojasi Nacionalsocialistų Partijoje.

Ir dabar ši partija iš kiekvieno partiečio, o ypač iš savo politinių kovotojų, reikalauja trigubo tikėjimo: tikėjimo partija, tikėjimo idėjos draugais ir tikėjimo savimi! Ir šis reikalaujamas tikėjimas visiškai yra valios klausimas, nes jis nėra ko nors „priėmimas už teisybę“, o sprendimas tikėti! Įsakymas „Tikėk!" reikalauja ne tik kokius nors ideologinius ar kitokius teiginius „priimti už teisybę“, jis iš politinio kovotojo reikalauja, jog jis savo asmeninių vilčių nelaikytų savo gyvenimo centru, o savo gyvenimą patikėtų bendruomenei, iš jos gaudamas prasmę ir savivertę!

Tikėjimas partija:

Partija yra organizuotoji tautos valia, ji yra Naująją Tvarką sukursianti bendruomenė, tik per kurią ši Naujoji Tvarka ir įmanoma.

Tad savo gyvenimą nacionalsocialistas patiki partijai: jis gali turėti savo paties nacionalsocializmo idėjas – iš tiesų tai yra teisinga ir gera, tačiau jis niekada negali būti teisus prieš partiją. Partija rodo kelią, ji yra tautos avangardas – tik tas, kuris seka ja gali „realizuoti naciją“. Todėl partija visada teisi: ne todėl, kad kiekvienas individualus sprendimas visada turi būti teisus, bet kadangi tikslas yra teisingas, ir be partijos organizuojamo darbo, be partijos vedamos kovos šis tikslas niekada nebus pasiektas! Be partijos nacionalsocializmas suirtų skaitlinguose intelektualiniuose rateliuose ir politinėse sektose, kurios prarastų savo prasmę ir kontekstą.

Kova už Nacionalsocialistų Partijos vystymąsi, išlikimą ir pergalę yra švenčiausias politinio kovotojo gyvenimo tikslas – jis įmanomas tik kai jis tiki partijos uždaviniu, tai yra, kai jis visa savo širdimi ir valia tiki, kad kiekvienos naujos kartos atnaujinamas ir tęsiamas bendras nacionalsocialistų kovotojų ir funkcionierių darbas ir valia pagaliau bus stipresni už buržuazinę sistemą, nugalės ją, sukurs Naująją Tvarką ir taip užtikrins mūsų tautos išlikimą ir aukštesnį vystymąsi!

Tikėjimas idėjos draugais:

Partija nėra kažkoks vadybinis mechanizmas – ji yra gyva nacionalsocialistų funkcionierių, kovotojų ir vadovų bendruomenė; taigi, visų vienos tautos žmonių dvasinė bendruomenė, kartu siekianti didingo tikslo. Ji įtraukia ne tik dabar gyvenančius ir aktyvius partiečius – ji įtraukia milijonus mirusiųjų bei dar į mūsų judėjimą ateisiančias naujas kartas.

Taigi organizuotam nacijos avangardui būtinas tikėjimas partija užbaigiamas tikėjimu idėjos draugais, žmonėmis, turinčiais tą patį tikslą ir vienodu atsidavimu dirbantiems ir kovojantiems partijoje. Pasiaukojimas, savo paties gyvybės paaukojimas vardan už ją aukštesnio tikslo, kuris ją pragyvena, kuris yra savaiminė vertybė, nes idealistas visada atrodo maloniai ir galiausiai gyvena laimingiau už materialistą; pasiaukojimas savo tikrąją prasmę įgyja per tikėjimą, jog idėjos draugai stovi šalia ir vėl tęs kovą netgi žmogui sustojant: ar dėl ligos ar mirties, persekiojimo ir įkalinimo ar kitų priežasčių. Niekas nėra veltui, nes visada bus idėjos draugų, kurie eis pirmyn taip pat, kaip dirbame, ir prieš mus pradėjusių idėjos draugų kovą tęsiame mes. Mes niekada nesame vieni – netgi kalėjimo kameroje ar tremtyje – mes visada šios gyvos, mus pragyvenančios ir pagaliau mūsų norus, tikslus ir siekius įgyvendinsiančios idėjos draugų bendruomenės nariai.

Tikėjimas savimi:

Sprendimas visiškai atsiduoti partijai ir bendruomenei, joms patikėti savo gyvybę tarnaujant nebe sau, o partijai, gali būti priimtas greitai. Jam išsaugoti mes turime niekada neprarasti tikėjimo partija ir idėjos draugais – tačiau negalime prarasti ir pasitikėjimo savimi bei savo jėgomis. Žmogus, kuris tiki kad yra stipresnis nei mano – jis gali atlaikyti bet ką TOL KOL JIS TIKI!

2. PAKLUSK! Paklusnumas yra didžioji mūsų revoliucijos dorybė!

Kaip organizuotoji gyvenimo valia ir mūsų nacijos avangardas Nacionalsocialistų Partija reikalauja savo partiečių pasitikėjimo. Tačiau didingam tikslui pasiekti reikalingas paklusnumas. Visi partiečiai, ir, žinoma, ypač mūsų politiniai kovotojai paklūsta tik partijai ir niekam kitam. Jie paklūsta be suvaržymų ir visa savo jėga – nesvarbu ar jie supranta ar nesupranta įsakymų prasmės ir netgi ar įsakymas sutinka ar nesutinka su jų pačių norais. Politiniam kovotojui pareiga paklusti galioja net paaukojant savo paties gyvybę.

KAS PRISIEKIA SVASTIKOS VĖLIAVAI, TAS NETURI NIEKO KITO, KAS JAM PRIKLAUSYTŲ!

Pareiga paklusti susieja politinį kovotoją su revoliucine vokiečių darbininkų klasės partija:

SA lieka partijai pavaldžia politinių kovotojų organizacine forma. SA neveikia kaip lygiavertis partijos partneris – politiškai jis yra partijos įrankis, organizaciškai – savo politinių kovotojų gyvenimo išraiška. Kas tik drįsta savo egoistinėmis politinėmis idėjomis sukurstyti politinius kovotojus prieš partiją ir SA padaryti nepriklausomu politiniu faktoriumi, kas tik drįsta save pastatyti virš arba šalia partijos, vietoje to, kad ištikimai tarnautų partijai ir taip realizuotų tautinę bendruomenę, yra partijos priešas!

Politinis kovotojas paklūsta partijai ir vadui, ir niekada neleistų savęs sukiršinti su partija! Tačiau kilus konfliktui partijoje arba tarp partijos ir vieno iš jos padalinių, kiekvienas politinis kovotojas paklūsta partijai ir jos vadui – ir tada jis turės stoti prieš savo buvusiuosius viršininkus ir bendražygius. Politinis kovotojas yra partijos stuburas – jis niekada negali palūžti ar būti įkalbintas į antipartinę veiklą.

Nuo jo priklauso partijos išlikimas ir sėkmė!

Politiniam kovotojui jo tiesioginis viršininkas dažniausiai įkūnija partiją ir yra tas, kurio įsakymus jis vykdys iki mirties. Tačiau čia partija niekada nereikalauja aklo paklusnumo: NACIONALSOCIALISTAI PAKLUS TAM, KAD GALĖTŲ NUGALĖTI!

Jis gali ir turi galvoti, jis turi savo paties asmeninį nacionalsocializmo supratimą, pagal kurį jis turėtų pateikti savo pasiūlymus ir reikšti savo idėjas. Vadovas šiuos pasiūlymus ir idėjas turi išklausyti, ir arba juos realizuoti, arba paaiškinti kodėl esamu metu jie vienaip ar kitaip nepritaikytini.

Tačiau nors pareiga paklusti yra beribė ir totalinė, politinis kovotojas niekada negali jaustis „patrankų mėsa“, o bendražygiu tarp bendražygių, prisiekusių pergalei, kuri tegali būti pasiekta tikint partija, paklūstant partijai ir kovojant už partiją!

Politinis kovotojas, kuris jaučia, kad neužtenkamai atsižvelgiama į jo idėjas, arba kad daromi sprendimai prieštarauja partijos idėjai ir interesams, turėtų pirmiausia kreiptis į savo tiesioginį viršininką, o tada taip pat ir į aukštesnius viršininkus partijoje ir SA. Jei sprendimas padarytas ir įsakymas duotas, politinis kovotojas privalo paklusti visa galia. Tada nebegali būti jokių svyravimų ir jokių abejonių.

Aukščiausias autoritetas politiniam kovotojui yra partijos vadas. Jam pasakius, kad klausimo sprendimas priimtas, nebebus jokios abejonės dėl bendrosios partijos pozicijos. Tik tie, kurie išmoko paklusti gali būti skiriami viršininkais ar vadais. Tik tie, kurie taip išmoko paklusti, galės įsakinėti!

Politinis kovotojas negali leisti nedrausmingumo nei sau pačiam, nei savo idėjos draugams ar vadovams. Jis privalo pranešti apie bet kokią nedrausmę, kad partija sugebėtų sunaikinti bet kokį mūsų revoliucinės kovos iškraipymą link buržuazinės šiukšlių krūvos!

Nacionalsocialiste! Mokykis drausmės – paklusk! Tada pergalė bus mūsų!

KOVOK! Kova yra politinio kovotojo gyvenimo variklis!

Kartu su tikėjimu ir paklusnumu įsakymas „Kovok!" yra trečiasis pagrindinis partijos reikalavimas savo rudmarškiniams kovotojams – netgi tiems, kurie iš tiesų aiškiausiai veda savo gyvenimą ir yra kareiviški žmonės.

Tikėjimo ir paklusnumo – šito partija reikalauja iš visų partiečių, nors ne su ta pačia gyvenimą persmelkiančia pasekme: paprastas partietis gali įgyvendinti abudu ir šia dvasia savo vietoje dirbti partijai pagal savo sugebėjimus. Tačiau jis bus daugeliu siūlų susietas su savo ankstesniuoju gyvenimu – su savo šeima, darboviete, jos interesais ir draugų reikalais. Jis mėgins visa tai naudoti savo darbui partijai, tačiau galiausiai liks normaliose savo privačiojo gyvenimo ribose.

Kita vertus, politinis kovotojas jau yra priėmęs pirmuosius du įsakymus kaip punktus kelyje, kuris jį pavers Nacionalsocialistinės Revoliucijos Ordino riteriu ir visiškai pajungia savo asmeninį gyvenimą šios revoliucijos tarnybai.

Šis vystymąsis užbaigiamas trečiuoju įsakymu, su kuriuo politinis kovotojas pagaliau palieka savo buvusį gyvenimą už savęs ir gyvena vien dėl revoliucijos: Nacionalsocialistų Darbininkų Partijos politinis kovotojas yra revoliucionierius profesionalas. Jo gyvenimas yra kova prieš sistemą ir už Naująją Tvarką. Ši kova nepaiso privačių interesų ir vilčių, šeimos ir draugų, darbovietės ir pozicijos. Politinis kovotojas nepaisydamas savęs kovoja už partijos reikalą – šitaip jis nutraukia ryšius su valdančiaja sistema, jos tvarka, įstatymais ir įpročiais. Visa tai padaro jį persekiojamu – jis priima ir tai, eina per kalėjimus ir galiausiai yra pasirengęs paaukoti viską – net savo paties gyvybę!

Bet pagal tai tikrai negalima žiūrėti į politinio kovotojo, revoliucionieriaus profesionalo ir Revoliucijos Ordino riterio gyvenimą kaip į gryną kančią ir auką, netgi jei taip gali atrodyti iš išorės žiūrinčiam piliečiui iš publikos su savo siauru, siauraprotišku, materialistišku požiūriu:

Ši kova, šis išsiskyrimas su buržuaziniu pasauliu, šis visiškas atsidavimas Naujajai Tvarkai nėra tvirtos ištikimybės būtinybės supratimo pasekmė.

Pasirinkimas vesti tokį kovingą gyvenimą negali būti ir nėra įsakomas ir nėra spaudimo ar prievartos rezultatas. Pats politinis kovotojas jokiais būdais nesijaučia kaip aukojamas ėriukas ir tragistinė figūra. Priklausomai nuo jo patirties ir nuotaikos viskas taip jam kartais gali ir atrodyti. Tačiau giliai savo širdyje jis žino, kad jis negali gyventi kitaip ir nenori gyventi kitaip.

Žinoma, SA nėra arbitriška partijos dalis į kurią būtų paskiriama. Jis [SA] yra trečiojo Nacionalsocialistų Darbininkų Partiją formuojančio žmogaus tipo, kareiviškojo žmogaus – kovotojo – organizacinė forma ir gyvenimo įkūnijimas.

Buržuazinėje sistemoje jis gimė tik tam, kad prieš ją kovotų – kitaip jį priblokštų ir užsmaugtų jos tuštybė, nuobodybė ir beprasmybė! Buržuazinė sistema nieko negali jam pasiūlyti, negali jo sugadinti – jis jai turi imunitetą, tačiau ne iš kažkokių ideologinių žinių, o savo jausmo pagrindu. Tad kovotojas savo gyvenimo prasmę ir savo laimę atranda tik kovoje, nors išorėje stovinčiam buržuaziniam stebėtojui jis ir gali pasirodyti visiškai nelaimingas. Ši kova taps prasminga tik kai ji bus įsišaknijusi tikėjime partija ir bendrosios pozicijos vykdyme. Politinis kovotojas kaunasi ne už savo išgalvotus tikslus, ir ne tik už save ir saviškius – jis kaunasi už partijos pergalę, kuri jam rodo tikslą ir duoda konkrečius uždavinius nustatydama partinę poziciją!

Šiandieninio draudimo problema yra ta, kad NSDAP nebeegzistuoja kaip pajėgus revoliucijos avangardas. Tad esamu metu nacionalsocialistinėje bendruomenėje sueina tik tie kovotojai, kurie dėl savo jausmo tenori gyventi šioje valstybėje tam, kad prieš ją kovotų. Tokie žmonės randami greitai ir iš karto vienas kitą atpažįsta. Jie tampa SA, tačiau trūksta partijos, kuri jiems priklausytų ir rodytų kelią. Tad jie nemato savo uždavinio programų formulavime ir ideologiniame vystymęsi – jie paprasčiausiai imasi kovos. Ir ši kova tegali būti kovojama prieš nacionalsocializmo uždraudimą ir NSDAP atkūrimą. Tik ši naujoji NSDAP galės detaliai nustatyti politinę poziciją. Kaip jau aiškinta pirmojoje dalyje, iš šio naujojo SA iškyla bendruomenė, kuri praktiškai jau YRA nacionalsocialistinis judėjimas!

Šiandien politinis kovotojas paklūsta savo vadovams, kurie jį veda kovoje prieš nacionalsocializmo uždraudimą ir už NSDAP atkūrimą; jis kaunasi pagal mūsų bendruomenės jam duotą bendrą poziciją, tapdamas teisėtu senosios partijos įpėdiniu ir naujosios partijos pirmtaku!

BŪK IŠTIKIMAS! Mūsų garbė – ištikimybė!

Tai buvo pagrindinis istorinis Waffen SS kovotojų priesakas. Tai visiškai teisinga visiems politiniams kovotojams:

Garbingas žmogus yra tas, kurio veiksmai atitinka jo įsitikinimus ir kuris valingai ir patikimai susidoros su iš to kylančiomis pareigomis ir pasekmėmis. Toks žmogus vertas kitų žmonių pagarbos, gali didžiuotis ir didžiuojasi savimi, ir yra garbingas. Ateities nacionalsocialistinėje valstybėje ir nacionalsocialistiniame judėjime apskritai mes tikimės, kad kiekvienas mūsų gretose dirbantis ir kovojantis žmogus būtų garbingas. Tačiau ši garbė neįgyjama vienu sprendimu, o įgyjama visą gyvenimą trunkančia ištikimybe savo įsitikinimams ir iš jų kylančioms pareigoms! Todėl mūsų garbė yra ištikimybė – todėl šalia visų kitų įsakymų iš savo politinių kovotojų partija turėtų reikalauti, kad jie savo kovos ir gyvenimo būdo nesuprastų kaip vieno ir galimai atšaukiamo sprendimo, bet kad jie tai suprastų kaip misiją, galingą uždavinį, kuriam jie privalo būti ištikimi visą gyvenimą!

Įsakymas „Būk ištikimas!" labiau nei bet kuris kitas užtikrina mūsų judėjimo ir idėjos nesunaikinamumą:

Kaip jau buvo pažymėta pirmojoje dalyje, uždrausta gali būti organizacija, tačiau ne idėjos ir, svarbiausia, žmonės, kurie šių idėjų laikosi ir, todėl jokios represijos ir draudimai negali sunaikinti judėjimo, o tik skatinti žmonių abejingumą ir nesikišimą. Mūsų idėjos draugų ištikimybė stipresnė už draudimo įstatymus ir nuryja kiekvieną apatijos ir atsiribojimo pagundą – ir ne tik keliems metams, o amžinai: kiekviena politinių kovotojų karta – o mes jau trečioji – neša nacionalsocialistinę idėją į ateitį dėka savo ištikimybės jai ir judėjimui! Kas mums atranda šešiolikos ar aštuoniolikos metų amžiaus kovotoją, mums atranda tilto atramą, kuri judėjimo kelią išlaikys sekančius penkiasdešimt metų. Ir reikiamu metu ši ištikimybė mums užtikrins kitą kartą: kovotojo valia yra stipresnė už buržuazinę sistemą! Politinio kovotojo ištikimybė savo įsitikinimams ir judėjimui įrodoma kasdien!

Tačiau įsakymas „Būk ištikimas!" tikriausiai yra pats sunkiausias:

Degantis entuziazmas kiekviename žmoguje pažadina galingas jėgas – ypač kovotojui, kuris natūraliai mėgsta nuotykius, jėgų išbandymus, pasipriešinimo ir varžovų įveikimą. Tačiau greitai pasirodo, kad kovotojo kelias yra kančių, aukų, visų privačių malomumų ir patogumų išsižadėjimo kelias, kelias į kalėjimus ir, galbūt, į mirtį. Ir šis kelias negali būti įvaldomas vienų metų pastangomis – to reikia siekti metais po metų, dešimtmečiais po dešimtmečių, jog būtų pasiekta. Ką tai reiškia individui - tegali būti matuojama mūsų bendruomenės elitui priklausančio žmogaus!

Bet nacionalsocialistai lieka ištikimi – tokia po 1923 lapkričio 9 revoliucijos liko NSDAP senoji gvardija – partija buvo uždrausta, vadovai įkalinti ir visa ateities viltis buvo prarasta; nepaisant keturių šimtų žuvusiųjų, ištikimais liko ir pirmojo kovos laikotarpio rudmarškiniai; taip darė ir Hitlerjugendo didvyriai, savanoriškai visam pasauliui atėjus sunaikinti Vokietijos; taip darė ir Reichsfronto politiniai kovotojai, kai sunaikinta pokario Vokietija prarado visą vokiečių atgimimo ar netgi naujos nacionalsocializmo pergalės viltį – per ilgąją naktį, kurioje vienintelė perspektyva atrodė numirti, ištikimi liko nepalaužiamieji nacionalsocialistai – ištikimieji! O dabar MES stovime ištikimi – netgi kai dabartinė padėtis šiek tiek geresnė ir su didesnėmis naujos pradžios galimybėmis, tačiau mes vis tiek esame sunkioje, beveik beviltiškoje padėtyje, Mūsų judėjimo istorija – tai herojų giesmė!

Taip, mes liksime ištikimais, kad ir kas benutiktų, kol vieną dieną nedaugelio žmonių širdyse gyvenanti saulė pakils virš Vokietijos ir Europos – kol mūsų vėliava vėl laisvai plevėsuos danguje!

BŪK DRAUGIŠKAS! Draugovė yra bendruomenės prielaida!

Mūsų judėjimas yra abejingas bet kokiam išoriniam spaudimui ir jo nebus įveiktas, kadangi mes sudarome nesunaikinamą dvasinę bendruomenę. Ji kyla iš nacionalsocialistų tikėjimo idėja ir partija bei jų tarpusavio draugovės. Partijai pavojus tegali kilti pažeidus šį vidinį frontą. Tad kartu su išdavyste, nedraugiškumas yra didžiausias politinio kovotojo nusikaltimas prieš partiją!

Kas negali būti draugu kitiems, rudmarškinių kariaunoje neturi ko ieškoti. Idėjos draugų draugovė yra kitokia nei šiaip draugystė – ji nepriklauso nuo asmeninių simpatijų: kiekvienoje didesnėje bendruomenėje bus žmonių, kurie turės asmenines simpatijas vienas kitam ir todėl bus kartu ir ypatingai vienas kitam artimi. Tame nėra nieko blogo tol, kol nuo to nenukenčia vienybė kartu su visais kitais kovotojais.

Tačiau mūsų dvasinės bendruomenės nesunaikinamumas pagrįstas ne tokiomis draugystėmis. Jis labiausiai pagrįstas bendru požiūriu! Kiekvienoje didesnėje bendruomenėje taip pat bus žmonių, kurių charakteriai ir polinkiai tokie skirtingi ir prieštaraujantys, kad vienas kitam jie vargiai tegalėtų rodyti ką nors daugiau nei atstumtį. Tame irgi nėra nieko blogo tol, kol politinis kovotojas neužmiršta, kad būriui jis priklauso ne tam, kad rodytų kažkokius asmeninius nesutarimus, o kad kovotų už bendrą tikslą. Asmeniniams jausmams niekada negalima leisti apkrauti ar netgi sukelti pavojų būrio vidinei struktūrai ir išorinei galiai.

Tad draugovės pareiga yra aukščiau asmeninių simpatijų ar antipatijų. Kas tik dalinasi mūsų politinėmis pažiūromis ir su mumis yra susietas bendra pasaulėžiūra ir požiūriu į gyvenimą, yra mūsų bendražygis! Politinis kovotojas stovi kartu su savo idėjos draugais, jiems padeda, juos palaiko ir juos gina. Esant reikalui už savo idėjos draugus jis turėtų paaukoti gyvybę – ir ne dėl kažkokių asmeninių jausmų, o vardan bendros kovos ir tikslo! Visi idėjos draugai turi stoti kartu prieš išorinius puolimus.

Priešas turėtų žinoti:

Kas užpuola nacionalsocialistą, tas užpuola juos visus ir turi susilaukti atitinkamo atsako!

Tačiau bet kokie puolimai iš vidaus prieš konkretų idėjos draugą, kurie nėra politinis kriticizmas, privalo būti sustabdyti ir užsmaugti bendruomenės. Joks idėjos draugas iš vadovybės negali toleruoti žinomų peštukų ar pažeidėjų, kurie pakartotinai rodo nedraugiškumą, nepaisant visų kitų savybių ir galimų nuopelnų – tokie turėtų būti negailestingai šalinami iš judėjimo. Jie yra nesveika grėsmė mūsų bendruomenei ir kelia jai pavojų labiau nei bet kas kitas!

Nuo 1945 metų nacionalistinės grupuotės žlugo vėl ir vėl dėl savo nesugebėjimo partijos intereso ir draugovės pareigos pastatyti pirmiau asmeninių jausmų, antipatijų, pavydo ir tuštybės.

Šlykščiausias dalykas yra plačiai paplitusi tendencija pritraukti bendražygius tik dėl asmeninių savybių ar įpročių. Šitam galioja: savo pareigas judėjimui atliekančio bendražygio privatusis gyvenimas neturėtų dominti kitų bendražygių ar judėjimo; lemiamą svarbą politinio kovotojo vertei turi ne jo lovos ar gėrimo įpročiai, o jo kova už judėjimą ir Naująją Tvarką. Politiniai kovotojai sudaro kovojančią bendruomenę, o ne buržuazinės moralės kultą!

Iš savo politinių kovotojų mes tikimės pozityvaus gyvenimo pagal čia išdėstytus dėšimt įsakymų – nusikaltimus ar narkotikų vartojimą mes laikome negatyviu dalyku, vedančiu į pašalinimą iš SA. Kas tam prieštarauja - pažeidžia draugovės įsakymą ir žaloja judėjimo reputaciją. Už tai šie žmonės privalės negailestingai sumokėti. Jiems negalima leisti vykdyti savo kenksmingų veiksmų prieš idėjos draugų bendruomenę:

Pergalės prielaida yra nesunaikinama idėjos draugų dvasinė bendruomenė – šios bendruomenės išlikimo prielaida yra draugovės pareiga! Todėl bendražygių (idėjos draugų) draugovė svarbesnė už paprastą draugystę, todėl draugovė turi būti stipresnė už asmenines antipatijas!

Nacionalsocialiste! Būk draugiškas!

TOBULĖK! Nacionalsocialistas niekada nenustoja mokęsis!

Nacionalsocializmas nėra tokia ideologija, kurios dogmatines doktrinas reiktų mokytis mintinai, jog jas būtų galima laikyti patikima ir stipria atrama. Nacionalsocializmas iš savo rėmėjų reikalauja daug daugiau – jis nenori būti išmokstamas mintinai – jis nori būti gyvenamas! Kas liečia kovą už Naująją Tvarką, jos pritaikymą ir formą, tai padeda partijai ir nustato bendrą poziciją. Individas turi atrasti sau tinkamą vietą bendruomenėje ir joje dirbti geriausiomis pastangomis ir vystytis pagal tai:

Savęs pažinimo ir savęs realizavimo – štai ko iš nacionalsocialistų reikalauja jų pasaulėžiūra.

Kiekvienas turi savęs klausti ne tik kokius turi sugebėjimus ir interesus, bet taip pat ir kokios jo silpnybės bei ydos – pagal tai jis atras savo vietą bendruomenėje. Jis neturėtų jų sumenkinti, kad išvengtų didesnės atsakomybės reikalavimams tarnauti ir aukotis, kurie gali paliesti jo menką, patogų gyvenimą – jis taip pat negali duoti vietos arogancijai ar galios vardan galios troškimui, kai jis akivaizdžiai nepajėgus niekam geresniam!

Abu kraštutinumai neverti nacionalsocialisto. Tačiau ir radęs savo vietą bendruomenėje nacionalsocialistas negali būti patenkintas. Tas, kuris „miega ant laurų“, neteisingai juos nešioja!

Iš savęs pažinimo kyla savęs realizavimas – „pažinti save“ virsta „tapti kuo esi“. Nacionalsocialistas niekada nebūna patenkintas tuo, kas jis yra: jis visada kaunasi ir dirba, kad būtų toks, koks turi būti. Kiekviename žmoguje yra daugiau nei jis pradžioje žino.

Visos kitos sistemos linkusios užgniaužti tautos kūrybines galias, arba bent sąmoningai ar nesąmoningai joms neleisti iškilti. Nacionalsocializmas jas pažadina ir pastato bendruomenės tarnybon. Iš savo rėmėjų jis reikalauja nenuilstamų pastangų vis labiau išnaudoti savyje esančius polinkius ir sugebėjimus ir vis labiau įveikti savo silpnybes ir klaidas, kol partietis, pagal Adolfo Hitlerio žodžius, tikrai tampa „rasės ir asmenybės aukščiausiosios vertės įsikūnijimu“!

Žinoma, kas galioja kiekvienam nacionalsocialistui, dar labiau galioja partijos politiniams kovotojams: jaunasis nacionalsocialistas anksti pamato ar jis kovotojas, ar ne. Jei jis kovotojas, stoti į rudmarškinių kariauną jo įtikinėti nereikia. Tai jis padarys iš savo paties troškimo, nes tik ten jis randa kovos džiaugsmą, vyrišką išbandymą ir visišką išsiskyrimą su buržuazine gyvensena.

Tame jis greitai susidurs su gaudymu, persekiojimu, kentėjimu ir aukomis, kurių iš savo politinių kovotojų reikalauja partija. Ir dabar pilnai galioja įsakymas „Tobulėk!". Politinis kovotojas negali sustoti pusiaukelėje: jis turės visiškai nugalėti savo buržuazinę silpnybę ir įpročius, kuriuos jis įgijo augdamas liberalios kapitalistinės sistemos dekadanse ir vis labiau lavinti tas kovingas savybes, kurios jam leis gyventi didvyriškai. Tai nėra vienkartinis veiksmas ar kelių mėnesių dalykas. Tai yra visą gyvenimą trunkantis procesas.

Šitaip nacionalsocializmas buržuaziniams žmonėms iš masės priešpastato bendruomenei įsipareigujusią asmenybę.

Ateities Nacionalsocialistinėje Tautinėje Valstybėje, kaip ir šiandienos nacionalsocialistiniame judėjime, asmenybės vystymo procesas jokiais būdais neapsiriboja vadovybe: kiekvienas mažas funkcionierius ir kovotojas, kuris savo galiomis siekia realizuoti savo vietą bendruomenėje ir tuo lavinti visus savo sugebėjimus bei kovoti prieš savo silpnybes, kuris savęs nesumenkina arba kažkokiu didžiuliu pasipūtimu nemano, kad jam niekas neįtinka, yra nacionalsocialistinė asmenybė, pranašesnė už kiekvieną valdančiosios sistemos kiaušingalvį ar „šulerį“, kuris nepripažįsta nei pareigos, nei saiko!

Šio kelio prielaida yra visiškas sąžiningumas prieš save kaip ir prieš partiją, ir sąžiningumas spręs teisingai ir pastatys į vietą.

7. SAUGOK PASLAPTIS! Vienas darbas yra vertingesnis už šimtą gražių pasakymų!

Po visų esminių ir reikšmingų reikalavimų politiniam kovotojui šis gali pasirodyti trivialiu – įsakymas apie paslapčių saugojimą. Tačiau tas, kuris aktyvus praktinėje revoliucinėje veikloje ir gerai žino kovos poreikius ir problemas, žino, kad yra priešingai.

Plepumas, pagyrūniškumas ir kvailos kalbos dažnai kelia pavojų kovojančios politinės jėgos sėkmei, netgi gali ją suparalyžiuoti ir sugadinti. Tik todėl, kad idėjos draugai dažnai šių pavojų ir įsakymo nepaiso, ir jo pažeidimo, skirtingai nei kitų, nemato kaip didelio dalyko, tai tampa didelės svarbos problema:

Priešas visada mėgina tarp mūsų infiltruoti šnipus ir nuo to apsisaugojimo nėra, gyrimasis apie kokius nors veiksmus sukelia pavojų dalyvaujantiems idėjos draugams ir priešui padeda tiksliai susipažinti su vidaus padėtimi, atrasti svarbiausius vadovaujančius bendražygius ir taip nustatyti silpnybes, geriau pasirengti atsakomiesiems veiksmams.

Tačiau ir iš vidaus kvailos kalbos, ypač gandai ir apkalbos apie bendražygių silpnybes ir privačius gyvenimus dažnai nuodija atmosferą ir kelia grėsmę draugovei. Pletkai ir pagyrūniškumas priešui padeda labiau už jo represijas ar sąmoningas išdavystes!

Dažniausiai tame nėra piktos valios ir bendražygis nesupranta, kad jo elgesys kenkia judėjimui. Didelė vadovų ir jų pavaduotojų pareiga yra vėl ir vėl energingai aiškinti šią būtinybę idėjos draugams. Nepataisomi pagyrūnai ir profesionalios pletkų bobos negali priklausyti politinių kovotojų būriui taip pat kaip ir išdavikai, nedraugiški egoistai ir bailiai! Žinoma, bendražygių vadovybė tegali pažaboti pletkus, jei pati nuo jų yra švari ir rodo pavyzdį. Tik vadovybei ir pasekėjams supratus savo bendro revoliucinio darbo svarbą, politinė bendruomenė galės būti tikra revoliucinių kovotojų kovine jėga!

Šitokioje kovojančioje jėgoje reikia laikytis tokių taisyklių:

Niekas neturi žinoti daugiau nei yra būtina savo užduočiai atlikti. Tai galioja ir funkcionieriams, ir, pavyzdžiui, padalinių vadovams arba kokiai nors judėjimo kontorai, ar netgi vienam partijos įsakytam veiksmui. Atlikus užduotį turėtų būti atsiskaitoma atitinkamam partijos skyriui užbaigiant reikalą. Priimti sprendimai negali būti ginčijami – politinis kovotojas paklūsta partijos įsakymams. Jis neša partijos poziciją nerodydamas publikai galimai skirtingų savo asmeninių pažiūrų, kurios galėtų sukelti nerimą kitiems bendražygiams ar netgi publikai.

Prieš priimdamas sprendimą, vadovas turėtų atsižvelgti į kitų savo žiniomis ir darbu galinčių kuo nors vertingu prisidėti idėjos draugų nuomonę. Tada jis nusprendžia – tačiau prieš tai jis su visais galimais bendražygiais aptaria galimybes ir pavojus ne tam, kad po to iš viso nieko nedarytų, arba imtųsi visai ko kito! Kokių nors pasiūlymų ar idėjų, arba bėdų ir abejonių turintis politinis kovotojas kreipiasi į viršininką ir viską pristato jam, tada priima ir atitinkamai veikia pagal jo įsakymą. Tačiau jis nesisuka į savo bendražygius, kad darytų jiems įtaką ar keltų nerimą.

Politinis kovotojas nekalba pletkų apie idėjos draugus ar vadovus, tačiau kai jis žino konkrečius faktus, kuriuos jis laiko žalingais partijai, jis informuos atitinkamą partijos padalinį ir priims jo sprendimą. Visa tai turėtų partijos vadovybei suteikti nesvyruojantį ir tvirtą, vieningą revoliucinį kardą kovai prieš sistemą ir už Naujos Tvarkos sukūrimą – partija ir SA nenori užgožti politinio kovotojo asmenybės, tačiau iš jo reikalauja įveikti silpnybes ir liberalius buržuazinius įpročius. Tikrai ne paskutinėje vietoje tam priklauso ir pareiga saugoti paslaptis!

8. BŪK NARSUS! Narsa yra valia valdyti save!

Dešimt politinio kovotojo įsakymų yra skirti nacionalsocialistui kovotojui padėti atrasti teisingą požiūrį į gyvenimą bei taip pat surasti buržuazinių minčių liekanas ir jas visiškai nugalėti. Mes visi esame užaugę šioje buržuazinėje liberalinėje-kapitalistinėje sistemoje, paveikti mus supančio dekadanso. Mes visi pradžioje buvome mokomi, kad vienintelis siektinas dalykas yra pragyvenimo, patogumo ir gero gyvenimo standartas, kad „aš pats" esu svarbiausias dalykas, ir kad buržuazinės istorijos, valstybinės tvarkos ir natūraliosios tvarkos supratimas yra pats natūraliausias dalykas!

Tačiau mes visi instinktyviai pajutome, kokia ši sistema nenatūrali, šlykšti, korumpuota ir nedora, o tada, dėka nacionalsocialistinės gyvenimo pasaulėžiūros, mes tai intelektualiai supratome ir pradėjome tai įveikti savyje. Kovingasis, kareiviškasis žmogus mūsų gretose taip pat suprato turintis kovoti prieš šią sistemą, jei jis nenori gyventi prieš savo prigimtį ir taip būti visiškai nelaimingu.

Ši kova reikalauja organizacinės formos – tai yra SA, kovojančioji nacionalsocialistų partijos dalis – kovai reikalingas dvasinis pagrindas, kurį užtikrina nacionalsocialistinė idėja – ir jai reikalingas saikingas gyvenimo būdas, kurį atspindi dešimt politinio kovotojo įsakymų!

Tačiau, kadangi mes esame Hitlerio anūkai, bet vis dėlto ir šios sistemos sūnūs, mes ne tik turime laikytis praeities Nacionalsocialistinės Tautinės Valstybės ir NSDAP, bet ir savyje įveikti šios sistemos vertybes ir standartus! Tol kol mes nenugalėjome, neįveikėme ir nesunaikinome sistemos savyje, tol mes negalėsime to padaryti politiniu pagrindu!

Mūsų pasišlykštėjimas buržuaziniu pasauliu šių dalykų įveikimą pradžioje mums padaro paprastu – mūsų idėjos draugų rate, kovoje, renginiuose ir bendražygių vakarėliuose mes kartais galime pagalvoti, kad visiškai tapome naujosios gadynės kovotojais. Tačiau čia ateina sunkesni laikai ir blogos patirtys:

Krizės judėjime ir visiškas nusivylimas bendražygiais, šeimos saitais, draugų rateliais, darbu ir namais. O tada yra suėmimai, teismai ir, pagaliau, kalėjimas. Kai sistema smogia politiniam kovotojui ir sunaikina jo pragyvenimo sąlygas, kurias lig tol jis buvo ir savanoriškai pasirengęs sunaikinti, jis pamato ko iš jo reikalauja partija ir ką jam reiškia praradimas. Tada ateina valandos liūdesio, noro rasti ramybę ir „normalumą“, ir netgi abejojimo, gailėjimosi ir nusivylimo. Ir kai kurie mūsų bendražygiai tada, nepaisant viso entuziazmo, palūžta. Visa tai žmogiška ir suprantama. Didvyriai nuo gimimo yra reti. Dauguma mūsų gali būti paveikti šių buržuazinių impulsų ir troškimų – jei sprendimas artėja prie mūsų dvasinių jėgų ribos, ar tai būtų draugystė, aistra ar meilė ir didžiulis „normalaus“ gyvenimo noras. Politinis kovotojas turi nugalėti tokias pagundas: pirmiausia jis turi vėl ir vėl ir, pagaliau, visam savyje nugalėti buržujų ir filistinietį. Šį savitvardos norą mes vadiname narsa.

9. BŪK IŠDIDUS! SA yra Vokietijos likimas!

Šie išdidūs štabo viršininko Rėmo žodžiai šiandien yra teisingi kaip niekada anksčiau. Joks kitas žmogus, išskyrus rudmarškinį politinį kovotoją, negalės iškovoti švytinčio nacionalsocialistinio judėjimo atgimimo, naujos Nacionalsocialistinės Tautinės Valstybės ir taigi, tikros tautinės bendruomenės įgyvendinimo – tikrai ne vienas, o dirbdamas su Nacionalsocialistų Partija ir jos nariais, partijos politinių vadovų vadovaujama revoliucine vokiečių darbininkų klase. Tačiau viskas, ką pasiekėme naujoje nacionalsocialistų kartoje ir ką viliamės pasiekti ateityje, nebūtų įmanoma be naujojo SA. Tad rudmarškinių kariauna turi teisę save laikyti išdidžiausiu nacionalsocialistinio judėjimo būriu, judėjimo stuburu, jo kardu ir kovojančiuoju partijos elitu!

Taigi nacionalsocialistiniame judėjime niekas negali būti vadovu nebūdamas arba nebuvęs rudmarškinių kariaunos nariu: kaip politinis kovotojas yra aštresnis, tvirtesnis dirbantis funkcionierius, taip žmonės vedančiose pozicijose yra ne kas kita kap aštresni ir tvirtesni politiniai kovotojai – rinktinė tų vadovavimo sugebėjimus turinčių kovotojų! Ne tik visas būrys turėtų būti išdidus ir savimoningas – kiekvienas už SA tradicijos stovintis ir pagal jos dvasią gyvenantis bei kovojantis politinis kovotojas turi būti išdidus ir savimoningas! Jis priklauso istorijoje lygių neturinčiam būriui, kuris nacionalsocializmui leido šturmu nugalėti supuvusį buržuazinį pasaulį, tačiau lemtingai nepavyko per 1934 metų klaidas. Tačiau tam priklauso ir kovotojai, kurie nuo 1977 metų kovoja prieš priešų pasaulį – pradėję labai menkai, sukūrę veiklų nacionalsocialistinį judėjimą ir kol kas kartu atsilaikę prieš terorą ir persekiojimą!

Išdidumas ir savimonė – tai nereiškia SA, partijos ar politinio kovotojo arogancijos savo bendražygių ar kitų partiečių atžvilgiu. Tie, kuris suprato SA tradiciją ir dvasią ir pagal ją gyvena, tokių dalykų neleis ir pastoviai užgniauš tokias žalingas tendencijas.

Tačiau jie gali ir privalo būti išdidžiais! Jie tūkstantį kartų vertingesni už milijonus materialistiškai ir veidmainiškai gyvenančių žmonių. Jie yra Vokietijos ateitis, jos paskutinė viltis!

Rudmarškini, būk išdidus! Nesižavėk buržuazinių komentatorių kalbomis, jų kompromisais, ar kokiais pseudonacionalistiniais „kovotojais" ir reakcionieriais, ar antifa siautėjimu, buržuazinės valstybės kurstymu, persekiojimu ir represavimu. Tu pranašesnis už juos visus! Pranašesnis savo nacionalsocialistiniu įsitikinimu ir mintimis, pranašesnis savo didvyrišku požiūriu į gyvenimą. Tu esi kovojantis vokiečių tautos elitas!

Tu esi „nežinomasis rudmarškinis", Nacionalsocialistinės Revoliucijos riteris, trečiosios partijos kūrėjas, ir vieną dieną, kaip mes visa galia ir aistra tikime – Ketvirtojo Reicho kūrėjas!

10. BŪK NEGAILESTINGAS! Tvirti kovoje ir kieti po pergalės – taip mes įvykdysime Nacionalsocialistinę Revoliuciją!

Politinis kovotojas turi būti kietas – kietas su savimi, nes jo kova yra auka, kuri tegali būti sėkminga jam įveikus visas savo silpnybes, buržuazinius rūpesčius, baimes ir abejones. Mūsų gretose kova yra atrankos procesas ir pabaigoje teliks tie, kurie iš tiesų yra kareiviški žmonės, gyvenantys didvyrišką gyvenimą, kurie tada sudarys kovojantį nacijos elitą, kurie yra tikrojo naujojo Reicho nešėjai!

Mūsų valstybės viršūnėje bus ne kokie ją išnaudojantys šuleriai, o vadovai-kovotojai, kovos metu išmokę pasiaukojimo, patvarumo ir stiprybės. Ir ši nacionalsocialistinė valstybė iš vidaus ir iš išorės bus ginama ne kokių lengvabūdiškų samdomų tarnautojų ir bedvasių karjeristų, o mūsų idealistiškų rudmarškinių kovotojų – žmonių, turėjusių paaukoti viską, perėjusių demokratijos persekiojimus ir kalėjimus, tapusių kietais su savimi. Nes iš jų piktnaudžiavimo valdžia bijoti nereikia!

Tačiau politinis kovotojas privalo būti kietas prieš vokiečių tautinės bendruomenės ir partijos priešus: Nacionalsocialistinė Revoliucija niekada vėl nepaskęs pusiaukelėse ir kompromisuose su buržuazija! Kaip ir visi kiti partijos padaliniai, SA taip pat turi kovinę ir edukacinę misiją: kaip partija visose gyvenimo srityse šviečia tautinę bendruomenę, vokiečių tautą padaro tikra bendruomene ir šitaip laimi visų geros valios tautiečių bendradarbiavimą ir palaikymą, tą patį daro SA su mūsų tautos kovotojais. Jis [SA] turėtų verbuoti ir įtikinti – priverstinis sutikimas yra pirmas žingsnis link veidmainiavimo, link pernelyg greitos vidinės opozicijos – ir tada apskritai iškyla žmogaus ydos: priverstinis „taip“ gali tapti atkakliu „ne“. Tik tikrai įsitikinęs vokietis gali tapti tikru tautinės bendruomenės nariu. Niekas tautinės bendruomenės nesukuria represijomis ir teroru – ši partijos žinia ir šis jos darbo pagrindas (savanoriškas masių pritarimas naujajai valstybei) užkertą kelią piktnaudžiavimui valdžia!

Tada yra ir kiti žmonės: bet ne tautiečiai, kurie svyruoja, kurie nori matyti žodžius vietoje veiksmų, kurie vis dar suimti senų idėjų arba apakinti priešo propagandos ir nuteikti prieš mus, o sąmoningai sabotuoti ir kenkti norintys reakciniai tautos priešai, kurie susirenka tam, kad išduotų ir nori atgauti savo senąsias privilegijas!

„Reakcija" turi daug veidų – priešingosios pusės idealistų vykdomas atviras pasipriešinimas yra pats simpatiškiausias. Tačiau ši kovos prieš mus forma bus vis labiau ir labiau nustumta per mūsų kovos metus taip kaip mus moko pirmojo kovos laikotarpio patirtis – ir kitos pusės kovotojai bus vis labiau ir labiau mūsų įtikinami ir galės būti atversti į teisingąją pusę.

Telieka supuvusios reakcijos šerdis – kurstytojai ir manipuliatoriai – tiesioginiai sistemos liokajai – su jais mūsų politinis kovotojas turi būti kietas, niekada daugiau negali jais pasitikėti: prieš juos yra būtina neperstojama pergalinga kova ir jų visiškas pašalinimas iš vokiečių tautos gyvenimo. Niekada nebepasikartos Harcburgo Frontas ir Potsdamo diena, kaip ir 1934 birželio 30 ir 1944 liepos 20: su vakarykštės dienos jėgomis jokių paktų ar kompromisų nebus – buržuazija priklauso istorijos šiukšlynui. Nacionalsocialistinę Revoliuciją įvykdo tik darbininkų, kovotojų ir vadovų valstybė – mūsų Nacionalsocialistinė Tautinė Valstybė. Joje nebebus jokių bosų, buržujų ir parazitų. Jie nebepriklauso tautinei bendruomenei iš kurios jie patys išvarė save savo istoriniu krachu, savo tautos išdavimu, savo kvailu materializmu ir veidmainišku savanaudiškumu!

Prieš šiuos reakcinius manipuliatorius ir jų pilietinius pakalikus tai yra paskutinis politinio kovotojo įsakymas: būk negailestingas – tik tada įvykdysi revoliuciją ir pasieksi jos galutinę pergalę!

Nacionalsocializmas. Valstybės valdymo sistemoje.

Nežinomas lietuvių autorius. Kiek perspaudžiama dėl rasinio klausimo ir vado kulto, bet visos kitos mintys yra puikios ir vertos geros diskusijos.

Nacionalsocializmas valstybę supranta kaip organizmą, kaip priemonę Nacijos rasiniam gyvenimui užtikrinti ir sustiprinti. Su fašizmu nacionalsocializmas sutinka tame, kad Valstybė privalo būti suvereni, nepriklausoma nuo užsienio diktato, politinio, ekonominio, ar kitokio. Tačiau Valstybė, kuri yra Nacijos organizmas, tarnauja būtent rasei, kurios dalis yra Nacija. Tačiau nacionalsocializmas žmonių rasinę-tautinę bendruomenę sutvarko pagal Gamtos dėsnius, juos pritaikydamas ir išplėtodamas techniškai evoliucionavusiai žmonijos bendruomenei. Nors nacionalsocializmo doktrina kilo iš Vokietijos Nacionalsocialistų Darbininkų Partijos, pati Idėja, pats nacionalsocializmas, nors savotiškai jaunas, yra iš tiesų senas, kaip ir pati visata. Doktrina, kurią pristatė Adolfas Hitleris su savo bendražygiais ir kitais genialiais mąstytojais ir kovotojais tebuvo ir tebėra didingiausia užfiksuotoje istorijoje regėta šios Idėjos išraiška.

Nacionalsocializmu paremta valstybė neišvengiamai iš esmės skiriasi nuo demokratinės, ar marksistinės, ar kapitalistinės. Yra faktas, kad tokia valstybė, kaip ir pats nacionalsocializmas, yra tikrų tikriausias viso egalitarizmo ir rasinio Chaoso priešas. Kaip tai suvokti? Tai, galima sakyti, yra gana elementaru truputi panagrinėjus kai kuriuos svarbius principus bei esmines koncepcijas.

Nacionalsocializmo doktrina priima asmenybės principą, hierarchinės tvarkos principą, asmeninės atsakomybės principą. Visa tai lemia absoliutų Nacijos vadovybės autoritetą ir valstybę padaro totalitaria, didingiausia ir kilniausia to prasme. Tai paliesime, darydami išvadas dėl šios plačios temos, kurią mėginsiu paliesti šiame neilgame rašte.

Asmenybė, kaip koncepcija, yra labai miglotai suvokiama dabartiniame modernistiniame, dekadentiškame pasaulyje. Dažniausia tai asocijuojasi su individualizmu, liberalizmu, pasakymu „aš gyvenu sau“ ir „valstybė piliečiui", „aukščiausia – tai mano teisės“. Netrukus pažymėsime, kad tai yra visiškas melas ir nesamonė, kad asmenybės koncepcija radikaliai ir iš esmės kertasi su tuo, ką liberalizmo ir kitokių dekadentiškų doktrinų šalininkai vadina tuo žodžiu. Adolfas Hitleris, savo garsiojoje knygoje „Mano Kova“, rašė:


„Gyvenimo filosofija, kuri atmeta demokratinį masių valdžios principą ir siekia šį pasaulį atiduoti į geriausiųjų žmonių rankas, tai yra aukščiausiųjų kokybinių savybių žmonijai, taip pat turi taikyti tą pačią aristokratinę hipotezę individams tautos bendruomenėje. Ji turi rūpintis vadovaujančiomis pozicijomis ir, kad didžiausia įtaka tektų geriausiems žmonėms. Taigi, ji yra paremta ne daugumos idėja, bet asmenybės idėja.“

„Mūsų atveju, ši savoka neturi jokios reikšmės. Nes visi, kurie tiki aukštesne organizmų evoliucija turi pripažinti, kad kiekviena reikalingo noro ir kovos gyventi apraiška turi turėti apibrėžtą pradžią laike ir, kad pirmąjį kartą tai galėjo pasireikšti tik vienu dalyku. Tada tai buvo pakartota vėl ir vėl, ir to praktika išplito vis besiplečiančioje vietovėje, kol, pagaliau, ji įėjo į kiekvinio rūšies nario pasamonę, kurioje ji pasireikšdavo kaip „instinktas“. Tai yra lengviau suprantama ir lengviau įtikinama, žmogaus atveju. Jo pirmosios taktikos kovoje su kitais gyvūnais neabejotinai kilo iš jo gebėjimo kontroliuoti gyvas būtybes, kurios turi specialius gebėjimus.

Negali būti jokios abejonės, kad asmenybė tada buvo vienintelis faktorius visuose sprendimuose ir pasiekimuose, kurie paskui žmonijos buvo priimti kaip savaime suprantami dalykai. Tikslus šito pavyzdys gali būti rastas tuose esminiuose karo principuose, kurie dabar tapo visos karinės strategijos pamatu. Pradžioje jie kilo iš pavienio individo proto ir, daugelio metų bėgyje, gal net per tūkstančius metų, jie buvo priimti visur, kaip savaime suprantami dalykai ir įgavo visuotinį pripažinimą.“

Iš čia pateiktų nedidelių ištraukų, galima toliau plėtoti tai, kaip nacionalsocializmas suvokia asmenybę. Asmenybė, individas, gyvena ne vien dėl savęs, o vardan tikslo, kuris savaime yra aukštenis už pačią asmenybę, kuri yra didesnė už pačios asmnybės gyvenimą, tai yra didingąja to prasme, žmogiškojo gyvenimo esmė. Žmogus jaučiasi dalis savo Tautos, Nacijos, rasės atstovu. Kiekvienas individas yra savotiškai skirtingas, turi specifinę darbo sritį, kurioje pasireiškia geriausiai. Taigi nacionalsocialistinė valstybė privalo pasirūpinti, kad kiekvienas individas dirbtų darbą, kuris geriausiai atitinka jo įgimtus ir įgytus sugebėjimus bei individo profesinį pašaukimą. Tautai yra reikalingi ir inteligentai, ir darbininkai, ir valstiečiai. Todėl nacionalsocializmas valstybėje privalo panaikinti panieką juodam darbui, taipogi, radikaliai ir iš esmės pakeisti esamą kapitalistinę, darbo koncepciją. Ji bus pakeista į organišką, natūralią ir Dievo ir Gamtos dėsniais paremtą darbo koncepciją. Darbas – tai būtent tai, iš ko kyla materialusis gerbūvis, produkcija, daiktai, pastatai ir t. t. Be darbo negali būti jokios žmogaus materialinės gerovės, darbas kuria viską. Žinoma, modernistinė, dekadentiškoji vartotojų visuomenė tam priešpastatys tai, kad dabar „vyrauja paslaugų sektorius“. Nacionalsocializmas vartotojišką visuomenę, kaip idėją, atmeta ir ją apibrėžia kaip išsigimėlišką, niekingą ir degeneratyvią.

Juk paslaugų sektorius, žinoma, yra reikalingas Nacijos ūkiui, tačiau jis nesukuria konkretaus produkto. Jį tegalime laikyti būtent išlaidomis, kurios yra gyvybiškai svarbios Nacijos ir valstybės funkcionavimui. Nacionalsocializmas atsisako Valstybę paversti stambiojo ir užsieninio kapitalo verge, jis siekia, kad Nacija apsirūpintų viskuo, ką teikia jos gyvybinė erdvė ir stengti kuo mažiau priklausyti nuo užsienio ir, tuolabiau, priešiškų jėgų. Nacionalsocializmo triumfui atėjus, vartotojiškąją visuomenę, kaip tokią, ištiks pelnyta mirtis, virš jos pelenų kils naujos, didingos formos.

Asmenybė ne tik privalo dirbti, dirbti darbą, kuriam yra labiausiai pajėgi, ji turi, taip pat ir per savo darbą, suprasti, kad yra savo Nacijos ir rasės dalis, kad turi idealą, kuris stovi aukščiau jos pačios, asmenybės, egoizmo. Kai tai suvokiama, tada asmenybė įgija tikrą vertę. Žinoma, individualizmas taukš, kad individas turi „teises“ ir, kad tai neva yra didelė vertybė. Žinoma, individas turi teises, bet visų pirma yra pareigos, o teisės turi būti proporcingos pareigoms. Kuo daugiau pareigų – tuo daugiau teisių, bet taip pat ir atsakomybės, o kuo mažiau pareigų, tuo mažiau teisių. Tai logiška ir natūralu.

Taigi nacionalsocializmas mato ne masę, o individą, asmenybę, kaip gerbūvio kūrėją, bet mato individą ne kaip pakrikusį egoistą, o kaip narsų savo Nacijos ir rasės atstovą, žmogų, priklausantį visumai, aukštesnei už jo paites gyvenimą. Taip individas įgija tikrą prasmę, gyventi, dirbti, kovoti, gauti iš tautiečių, bet ir jiems duoti, gyventi darnoje.

Asmenybės sudaro grupę, kuri yra Tauta, skirtingos ariškos tautos sudaro mūsų rasę. Iš fakto, kad individai yra kartu ir sudaro bendruomenę, kyla natūralus hierarchijos ir hierarchinės tvarkos klausimas, kurį puikiai paaiškina nacionalsocializmo doktrina.

Kadangi skirtingos rasės, žmonės, gyviai ir t. t. yra skirtingi, jie nėra vienodi, taipogi, jie nėra lygiaverčiai. Tačiau viskas, kas yra natūralu ir atitinka Gamtos dėsnius turi vietą priešais Dievą ir, taipogi, gali užimti savo teisėtą poziciją hierarchinėje bendrijos, visuomenės, Valstybės, Nacijos, o, galiausiai, ir viso pasaulio struktūroje. Kur yra tikra darna, ten yra tikra hierarchija.

Galima pamatyti visur, kad hierachija yra natūralus dalykas: kariuomenėje yra paklūstama vyresniojo laipsnio kariui, karininkui, kuris užima tą hierarchinę poziciją pagal savo nuopelnus, darbus, mokykloje paklūstama mokytojui, Valstybėje, tuo tarpu, Valstybės vadams, vadovybei. Egalitarizmas, taipogi ir demokratija, kuri yra egalitarizmo atšaka, neigia hierarchiją, nors niekaip nuo jos negali pabėgti praktikoje. Dauguma negali valdyti ar spręsti vien dėl to fakto, kad ji yra dauguma, visa Nacija turi skirtingus visuomenės sluoksnius, kuriuos nacionalsocializmas suvienija vieninga valia dirbti bendram tikslui – Nacijos gerovei ir didybei. Ši hierarchinė tvarka neigia klasių kovos principą, iš esmės prieštarauja, ir kapitalizmui, ir komunizmui, kadangi organiška hierarchinė tvarka yra prieš chaosą ir, taipogi, prieš susiskaldymą Nacijoje. Viskas, kas kenkia Nacijos vienybei, privalo iš Valstybės gauti mirtiną smūgį, kadangi vienybė yra gyvybiškai svarbi Nacijos rasiniam išlikimui ir gerbūviui. Nacionalsocializme aukščiausią poziciją užima ideologinė Nacijos valdžia, tikrasis elitas, kurio priešakyje yra Tautos Vadas. Hierarchija reiškia absouliutų valdžios autoritetą ir, reminatis asmenybės idėja, absoliučia jos atsakomybe, taip pat piliečių atsakomybę ir pareigas. Pirma pareigos, paskui teisės; pareigos ne kaip formalumas, o kaip džiugi nacionalinės-rasinės sąmonės ir nacionalizmo išraiška.
Autoritetas nacionalsocializme yra nepaprastai svarbus valdymo elementas. Valstybės valdžioje tegali būti tikri idealistai, nacionalsocializmo vadai, atsidavę rasės ir Nacijos šlovingai ateičiai. Valdžia privalo, kartu su absoliučiu autoritetu, turėti absoliutų atsakingumą už savo veiksmus prieš likusią Tautos dalį.

Nacionalsocializmas valdymą paverčia būtent geriausiųjų Nacijos atstovų valdymu, jis išvija svetimus interesus iš Valstybės gyvenimo, užtikrina darną ir rasinę švarą visuomenę. Viena iš viso šito teisingumo pasėkmių – neišvengiamas socialinis teisingumas.

Tačiau dabar mes gyvename žydijos rankose esančioje oligarchinėje diktatūroje, prisidengiančia demokratiškos prostitutės kauke. Nacionalsocializmas nugalės, sunaikinęs esamą pseudo-elitą ir sunaikinęs jų valdžios formą. Iš pelenų kils nauja rasinė Lietuvių Nacijos Valstybė, kuri turės parodyti kelią visos arijų rasės persitvarkymui.

PIRMYN Į NACIONALSOCIALIZMĄ!