 |
| JAV nacionalsocialistas Matt Koehl |
Tikroji nacionalsocializmo, kaip revoliucinės idėjos ir esminės svarbos istorinio fenomeno reikšmė daţnai būna nepastebima arba užmirštama jo pasekėjų. Kartais jo požiūris ir tikslai supainiojami su reakcine dešine, o kitais atvejais supainiojami su marksistine kaire.
Tokiems klaidingiems nesusipratimams pašalinti naudinga ne tik peržiūrėtų nacionalsocializmo rolę istorinių aplinkybių kontekste, o ir iš naujo įvertinti unikalias jį grindžiančias vertybes. Tik aiškiau supratęs ir pripažinęs šios rolės ir vertybių reikšmę individualus pasekėjas galės pasiekti tokį pasišventimo lygį, koks yra būtinas nacionalsocialistiniam judėjimui įvykdyti savo istorinę misiją.
NUOSMUKIS
Kai Osvaldas Špengleris rašė apie „Vakarų nuosmūkį“, jis aiškino stulbinantį istorinį procesą, šiandien pasiekusį savo galutines stadijas. Ir net šiuo vėlyvu metu yra labai nedaugelis pakankamai morališkai ir intelektualiai tvirtų, galinčių suvokti šio nuosmūkio apimtį. Tai, su kuo susiduriame mes, yra ne šiaip dekadentiška ir korumpuota tapusi politinė struktūra. Kiekvienas mums žinomas šiandienos civilizacijos aspektas – visa kultūrinė sistema – degeneravo. Degradacija užkrėtusi visas visuomenės institucijas: socialines, ekonomines, religines ir kultūrines bei politines.
Nuo Romos nuosmukio laikų pasaulis nematė panašaus reiškinio. Čia mes randame biznierių, kurio dievas yra Pelnas; politiką, kuris užsiiminėja prostitucija parlamentiniuose viešnamiuose; dvasininką, kuris reikalauja garbinti žydus, tuo pačiu kalbėdamas apie rasės blogybes; mokytoją, kuris propaguoja feminizmą ir homoseksualizmą kaip alternatyvų gyvenimo būdą; karininką, kuriam labiau rūpi jo pensija nei jo, kaip kareivio garbė – ir eilinį pilietį, kuris, džiaugdamasis alumi ir televizija, visa tai priima be menkiausio protesto. Visi šie dalykai yra simptomai ligos, vėžio, dabartinę civilizaciją mirčiai pasmerkusios mirtinos ligos.
Ligos stovis yra mirtinas. Pagal kultūrų pažangą lemiantį didįjį ciklinį dėsnį, Vakarų kultūrai, kaip organiškai visumai, yra galas. Neįmanomas joks pasveikimas. Nėra vilties ją išgelbėti – nei derėtų tai bandyti. Tai, kas tapo dekadantiška, neturėtų būti dirbtinai išsaugojama; tai turėtų būti pašalinta.
Šiuolaikinė Vakarų civilizacija sudaro groteskišką tikros kultūros parodiją. Ji reprezentuoja Seną Tvarką, kurios vertybės netikros, svetimos, nenatūralios, prieš gyvybę ir prieš rasę. Tai, ką mes matome dabar, yra galutinė organinio degradavimo fazė, kuri eis savo keliu ir pasieks kulminaciją mirtimi ir chaosu. Šio proceso sustabdyti negali niekas.
Kaip dera elgtis susidūrus su tokia tamsia perspektyva? Kaip dera priimti artėjančią mirtį civilizacijos, kurios dalimi buvai? Kaip susidoroti su tokios patirties trauma? Ar suktis link pasileidimo ir hedonizmo ar savidestrukcinio nihilizmo? Ar pamesti savo racionalumą ir priimti bet kokio šamano ar religinio kulto pažadus apie kitą pasaulį? Ar tiesiog visai ignoruoti tikrovę ir nostalgiškai reikalauti, kad būtų atkurta tai, kas nesugrįžtamai prarasta?
Tačiau mes turime užduoti svarbesnį klausimą: ar tam tikros kultūros mirtis reiškia visko pabaigą? Ar tai reiškia, kad nebėra prasmės egzistuoti?
Nacionalsocialistams tegali būti vienas kelias: aiškiu tikrovės supratimu grįstas veiksmas – narsus, ryžtingas veiksmas iš naujo sukurti tvarką iš chaoso.
Ir čia pirma svarbi konsideracija yra ta, kad nacionalsocialistinė pasaulėžiūra niekada kultūros nematė kaip determinatyvo. Vietoj to ji pripažįsta rasės pirmenybę ir rasiniame principe supranta potencialą visai aukštesniajai kultūrai. Žinoma, tiesioginė šitokio požiūrio išvada yra ta, kad civilizacijos mirtis nėra tas pats kaip rasės mirtis.
Savo knygoje Adolfas Hitleris rašė:
„Kiekvienas pralaimėjimas gali tapti sekančios pergalės tėvu, kiekvienas pralaimėtas karas – vėlesnio atgimimo priežastimi, kiekvienas vargas – žmogiškosios energijos apvaisinimu – ir naujo dvasinio atgimimo jėgos gali ateiti iš kiekvienos priespaudos tol, kol kraujas lieka grynas.“1
Tai, kas galioja menkesnėm tragedijom, šiuo atveju turi didžiausią reikšmę. Čia esminę svarbą įgija rasinio branduolio išsaugojimas. Kas išgyvens artėjantį krachą? Kas iškils vietoje Vakarų kultūros? Tai yra nelengvai keliami esminiai klausimai.
Mūsų rasės pasitraukimas iš bendro Vakarų civilizacijos dekadanso yra pilnas pavojų. Nes daugiau kaip tūkstantmetį ariškojo žmogaus likimas buvo neatskiriamai surištas su Vakarų istorija. Ar jis pajėgs išgyventi kultūrinį pasitraukimą, yra problematiška. Tačiau šito imtis yra būtina, nes kito kelio nėra. Jei mūsų rasė – ar bent pakankama jos dalis – nepajėgs sąmoningomis pastangomis atsiriboti nuo degraduojančios kultūrinės masės, ji bus beviltiškai užteršta. Nes ariško žmogaus vardo verta ateitis tegali rastis kovingai iš Senosios Tvarkos griuvėsių kylančios Naujos Tvarkos, turinčios savo aiškias vertybes ir idėjas, kūrime.
Esminga yra ne tai, ar dekadentiška civilizacija išgyvens, o ar išgyvens kultūrą kurianti rasė. Nes pavojuje yra ne kultūros ar civilizacijos, kaip tokios, gyvenimas, o aukščiausiai kultūrai potencialą turinčios rasės amžinas gyvenimas. Tai yra tikroji mūsų laikų problema.
Tol, kol išliks ariškas žmogus, tol savyje jis neš prometėjišką kibirkštį, kurią kataklizmiška tragedija tegalės įžiebti į naują kūrybinės išraiškos liepsną. Ir taip pat kaip Vakarų kultūra laisvai savo istorinei sudėčiai pritaikė Antikos laikotarpio elementus, taip bus ir su postvakarietiška Naujosios Tvarkos kultūra, jai kaip nemirtingą paveldą priėmus tai, kas Vakaruose liko vertinga ir nesuteršta.
Bus daugiau...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą